Mergina, kuri įkrito į duobę

Mergina, kuri įkrito į duobę

Vieną dieną mergina įkrito į duobę. Gilią, kaip šulinys. Tamsią, su aštriais akmenimis ant sienų. Atsisėdo ant žemės ir verkia.

- Ką gi man daryti? - galvoja sau pati.

Vieną dieną sėdi tame šulinyje ir verkia, kitą dieną, bet šaukti nešaukia, nesikviečia pagalbos. O kaip gi kviestis ir ką kiti žmonės pasakys, kokia kvailė, nevykėlė įkrito į duobę ir išlipti nesugeba. O ir duobėje nėra jau taip nepatogu. Ne šalta, sausa, bėda tik tai, kad tamsu ir nematyti kas viršuje vyksta. Dienos metu vienas kitas šviesos spinduliukas prasiskverbia į duobės dugną, tad mergina pagalvoJo, kad galbūt to ir pakanka.

Praėjo metai, antri. Mergina priprato taip gyventi, su tais trumpais šviesos spindulėliais kartkartėmis. Kartais kaip ir norėdavo iš tos duobės ištrūkti, bandydavo kabintis rankomis bei kojomis į aštrius akmenų smaigalius, bet vis susižeisdavo ir nukrisdavo atgal. 

- Na juk aš bandau.  -ramindavo mergina save tokiais žodžiais. Ir nieko nepasakysi, ji tikrai bandė. 

Taip toje duobėje mergina praleido daugelį metų, ji pati net nežinojo nei kiek laiko praėjo nei kada į ją įkrito. Vieną rytą pabudusi pasijuto kažkaip kitaip. Ji jautėsi pavargusi nuo tamsos ir buvimo čia. 

- Ei, ar kas nors mane girdite? - iš visų jėgų sušuko mergina - aš čia, duobėje!

Jokio atsakymo ji neišgirdo. Dar kelis kartus bandė šaukti, bet viršuje tyla. Kažkur tolumoje merginai pasigirdo keli garsai, nesuprantami ir neaiškūs. Galiausiai suprato, kad iš išorės pagalbos ji nesulauks. Tuomet sukaupusi visas savo jėgas mergina pradėjo lipti į viršų. Nukrito. Šį kartą ji nesiruošė pasiduoti. Kabinosi tiek rankomis tiek kojomis į duobės šonus ir pagaliau jai pavyko pasiekti duobės viršų. Iškišo galvą visai nedrąsiai, kad apsidairyti. 

- Ne taip ir blogai čia viršuje - pagalvojo.

Galiausiai pilnai išsiropštė iš duobės ir kojomis dar visai netvirtai atsistojo ant žemės. O pasaulis buvo gražus -  švietė saulė, dangus buvo skaidrus, skaidrus ir tokios gražios spalvos, padangėje skraidė paukščiai, o žaliose pievoje duzgė bitės. Pasaulis buvo labai gražus, bet tiek laiko praleidusi duobėje deja negalėjo to grožio matyti. Mergina bandė žengti kelis žingsius, kojos pynėsi, bet pamažu pradėjo judėti į priekį. Apsidariusi ji pamatė kiek aplinkui daug duobių ir daugumoje iš jų buvo žmonių. Viršuje taip pat buvo žmonių, vieni bandė padėti kitiems, kiti tiesiog patys tiesiausiu keliu skubėjo į priekį. 

Priėjusi pirmą duobę, joje pamatė kitą merginą tyliai jos dugne sėdinčia.

- Gal tau reikia pagalbos? - sušuko mergija, bet kita mergina duobėje net nesureagavo. 

Nesulaukusi atsakymo mergija ėjo toliau. Savo kelyje ji sutiko daug žmonių, praėjo ir daug duobių su žmonėmis jose. Kelis kartus neprašyta bandė jiems padėti, už tai ištraukusi iš duobės buvo labai aprėkta, o kelis kartus ir pati vėl atsidūrė duobėje. Tuos kartus mergina duobėje nebeužsibuvo ilgiau nei reikia, pailsėdavo ir sukaupusi jėgas išlipadavo į viršų. Nebebuvo taip malonu ar saugu du0bėse būti. Nematė tam ir tikslo, nes viršuje pasaulis buvo žymiai gražesnis. Taip ilgame savo kelyje mergina suprato, kad viso pasaulio neišgelbės, nors ir jai atrodė, kad nesąžininga, kad tie žmonės turi visą gyvenimą gyventi tamsoje. Ji suprato, kad kiekvienas tikrai norintis išlipti iš duobės padarys tai pats, kaip padarė ir ji, o jeigu reikės pagalbos tai jos ir paprašys...