Apie mintis ir apie prasmę

Gerai būti kūrybingu ir galėti rašyti apie bet ką ir bet kada. Tačiau šis gebėjimas turi ir kitą savo pusę, kaip, kad dabar  kuomet sėdžiu laive, jis plaukia, aplinkui nuostabūs kalnai ir toks vaizdas, kad širdis dainuoja, o viduje kyla tiek minčių, kad atrodo jeigu jų neužrašysi kuo skubiau sprogs galva. Gerai, kad bent kalbėti ar dainuoti vis tiek negalėčiau, nes tik atvykusi čia taip užkimau, kad visiškai nebeiškalbu ir kas tada lieka, tik rašyti: 

Apie Italiją, nes kad ir kur keliaučiau dalis mano širdies vis tiek lieka joje. Ir kai nežinau kur keliauti visuomet atsirandu čia. Ir visai nesvarbu ar šiaurinė dalis, ar pietinė, bet čia visad jaučiuosi, kaip namuose. Saugu ir gera, lyg čia būčiau gyvenusi visą amžių.

Apie saulėlydžius ir žmones kurie kasdien negali jų matyti, nes saulė pasislepia už kalno dar ganėtinai anksti ir tada dar kelias valandas būna tiesiog tokia prietema. Ir pagalvoji, kaip smagu gyventi Lietuvoje kur galime stebėti saulę kylančią virš horizonto, bei vakare pradingstančią jame.

Apie sustojusį laiką, nes mes jį norime sustabdyti kai mums gera ir smagu, bet kai nemėgstame kažko, pavyzdžiui kaip darbe jau pirmadienį sakome, kad tik greičiau praeitų savaitė ir ateitų kitas savaitgalis. Visai kaip per tą filmą kai vyrukas prasukinėjo laiką su distanciniu pulteliu. Skubindami tai kas atrodo mums nepatinka praleidžiame tiek laiko veltui, o gyvenimas ir taip trumpas. Nuolat pamirštame mėgautis procesu, o skubame į priekį, kad greičiau gautume rezultatą.

Apie plaukimą pasroviui arba apie pasirinkimus. Kuomet atrodo, kad kelias tik vienas, kad mes aklavietėje ir staiga visai netikėtai surandame kitą kelią. Gal vis gi ne visad reikia bandyti lėkti kur atrodo norisi, o paplaukus pasroviui visad rasime tai ko mums tikrai reikėjo.

Apie tobulumą ir amžinybę, nes na ir kas ką pasakė laidojimo namų darbuotojas apie tai koks gyvenimas neteisingas ar negražus. Mes nemokame vertinti gyvenimo žinodami, kad bet kurią akimirką jis gali nutrūkti tai kaip mes jį vertintume jeigu turėtume amžinybę...

Apie antis - nes aš joms tikrai pavydžiu, jų sugebėjimo skristi, vaikščioti žeme, plaukti virš vandens ir nardyti. Kai susižavėjusi dvi valandas jas stebėjau, tame pačiame mieste kur nesimato saulėlydžio, kai saulės jau nėra, o dar šiek tiek šviesu, nes tiesiog gera mėgautis akimirkomis.

Ir pabaigai, nes smagu keliauti, bet smagu ir namuose. Esmė, gerai ten kur mes esame.