Apie MEILĘ ir Meilės dieną

Šiandien, Vasario 14-tąją dieną, kaip ir per kiekvieną šventę socialinėje erdvėje atsiranda daug žinučių šventės tematika. O aš atsisėdau prie savo kompiuterio ir galvoju kažką parašysiu šia tema. Pažvelgiu pro langą, ogi spinga. Skirtingų dyžių snaigės, lengvai pasiskirstę po visą erdvę krenta žemyn. Mąstau gal parašyti apie sniegą, bet gal vis gi ne...

Apie ką aš, apie MEILĘ. Graži ta Meilės diena, kaip ir graži pati MEILĖ. Visą gyvenimą mes jos taip ieškome, taip norime ir laukiame. Atsistojame ant nutrinto šaligatvio gatvėje, ištiesiame rankas į šonus ir šaukiame „mylėk mane visas pasauli“ ir tada nuo mūsų pačių viduje su suvokimu mylėkite mane, tokį/ tokią netobulą, negražia figūra – per storą ar per ploną, o gal visai su ne tokios formos ausimis, niekam neįdomų, ne pakankamai protingą ir visokį kitokį arba su užglaistuota išore ir tuščiu vidumi. „Ei žmonės, mylėkit mane‘, nors aš savęs visai nemyliu. Ir nemoralizuosiu, MIELĖ kitiems prasideda nuo MEILĖS sau, bet tai visi jau juk ir taip žino.

Gerai ta Meilės diena ir ne apie saldainius ar gėles kalbu, gerai, kad primena apie MEILĘ, nes kitu atveju dauguma iš mūsų paskendę savo „problemose ir rūpesčiuose“ net neprisimintume meilės sau ir kitiems. Paskutiniu metu pradėjau kolekcionuoti priminimus sau, nes juk daug dalykų pasimirša. Atsispausdinu ant lapo, dar paveiksliuką užsidedu ir kabinu ant sienos priešais kompiuterį, kad kaskart pakėlus akis nuo ekrano matyčiau tuos priminimus. Įdomu per kiek laiko užpildysiu visą sieną.

Pabaigai ir pagrindinė mintis šio mano teksto, kad noriu pasakyti, tiksliau viešai prisipažinti, kad myliu visus ir tuos su kuriais gatvėje prasilenkiau, net nepastebėdama, tuos su kuriais netikėtai parduotuvėje žvilgniai susitiko, bei visus visus kurie paliko pėdsaką mano gyvenime, nesvarbu švarų ar su dumblina koja ten pasirodė, žmogaus širdis begalinė, mylėkime ir dalinkimės MEILE su kitais