Apie jausmą - pavasaris

Kalendoriškai vis dar žiema, ber širdyje jau pavasaris. Nors paskutiniu metu pavasaris man būna nuolatos, visus metus. Kodėl pavasaris? Nes pavasaris kai bunda gamta pats gražiausias laikas, kuomet iš po sniego, po ilgo poilsio stiebiasi žolė bei kiti augalėliai. Tikrai nėra, kad nemėgčiau kitų metų laikų ar sniego, vėjo, lietaus, kaitrios saulės ar apsiniaukusių dienų, bet čia labiau apie jausmą, kurį pavadinau - pavasariu.

Žinoma, kai lauke kasdien vis gražėja oras, vis daugiau saulės ir dienos tampa vis ilgesnės ir ilgesnės, tikriausiai visų žmonių viduje ateina ir tas jausmas, kai jautiesi tarsi ir pats atgimsti. Vis daugiau laiko norisi praleisti gryname ore, bei gamtoje. 

Tiek daug pavasarių pragyvenau, tiksliau tiek daug jų pralėkė, kad tikriausiai daugumos net nespėjau pamatyti. Šis pavasaris man kitoks. Tikriausiai todėl, nes metus laiko tarsi viskas buvo sustoję. Žinoma pasaulis sukosi, bėgo dienos, keitėsi ir metų laikai, bei visi aplinkiniai žmonės sukosi savo gyvenimuose, kaip žiurkėnai ratukuose. Sustojo laikas mano viduje ir metai prabėgo kaip viena sekundė, bet tuo pačiu metu, kaip ir tūkstantis metų. Ir pagaliau atėjo pavasaris...

Tai toks jausmas, kurio žodžiais ir neapsakysi, kas jį jaučia žino kas tai yra. Tai kai užmerki akis ir įkvepi tokio gaivaus, skirtingais aromatais pripildyto oro - užplūsta pojūtis, kad būtent dabar esi gražiausioje savo akimirkoje. Kai gali girdėti ir visai nesvarbu ar tai tolumoje važiuojančio automobilio gausmas, ar medyje čiulbančių paukščių klegesys, ar lengvai vėjo supuojamų lapų šnarėjimas -  tas suvokimas ir dėkingumas, kad tu tai girdi. Ir dar neatsimerkus galėjimas pajusti visą savo kūną, jausti kaip kojos stovi ant Motinos Žemelės lyg būtum vienis su ja, ar kaip seilės užlieja burną, kaip plaka tavo širdis... Ir tada atsimerki...

Ir toje vidinėje tyloje ir harmonijoje į išorę išsiveržia mano pačios vos girdimas balsas:

- Vau, vau, vau...